Vaiko (nu)vertinimas savęs

Kai grįžome iš Anglijos, galėjau rinktis, ar Luną vesti į darželį, ar palikti ją namuose. Ji labai mėgo bendrauti, tad nusprendžiau, kad geriausiai mergaitė jaustųsi eidama į darželį. Čia ji jautėsi kaip žuvis vandenyje, iki kol kitais metais neprasidėjo priešmokyklinė grupė. Aktyvi, žvitri mergaitė tapo liūdna ir uždara. Ji man pasirodė labai susirūpinusi, todėl paklausiau kas atsitiko.

Luna atsakė: „Visi vaikai iš manęs juokiasi...“

„Kodėl?“ – klausiu.

„Todėl, kad aš nieko nemoku. Sako, kad aš durnius.“

Taip ir prisėdau. Mes tokių žodžių nevartojame, supratau, kad vaikas sako tiesą.

Tuo metu buvo dar tik prasidėjusios žiemos atostogos, tad turėjome pakankamai laiko, kad pasimokytume, kas neaišku ir vaikas galėtų labiau pasitikėti savimi.

Kai atostogos baigėsi, Luna jau buvo nusiteikusi grįžti į mokslus. Tačiau gavome pranešimą, kad plinta Covid virusas. Mergaitė negalėjo nuslėpti savo džiaugsmo, kad liks mokytis namuose.

Vaiko požiūris į save dažniausiai prasideda nuo aplinkinių įvertinimo. Tačiau, mano manymu, vaikas turėtų pirmiausia suvokti, kad savęs vertinimas prasideda ne iš išorės, o iš vidaus. Tuomet jis visuomet jausis saugus ir galės toliau vystytis kaip tvirta asmenybė.