Tikėjimo stiprumas – pasitikėjimas nuojauta, ne diagnozėmis

Užėjus baimės priepuoliui, jokie mano patarimai vaikui nepadėdavo. Aš jaučiausi bejėgė.

Kai kreipėmės į daktarus dėl pilvo skausmų, gastroenterologė (daktarė, kuri diagnozuoja ir gydo virškinimo sistemos ligas), norėjo patarti, kad nekentėčiau viena. Gydytoja nerado jokių ligų ir aš supratau, kad mergaitės pilvo skausmai yra nerviniu pagrindu. Jų priežastis – klaidų baimė.

Sukilus vaiko baimei, turėdavau stengtis išlaikyti savo vidinę ramybę, negalėjau perimti dukters nuotaikos. Turėjau būti tas žmogus, kuris padeda vaikui atgauti ramybės būseną. Kartais būdavo taip sunku, kad susimąstydavau, gal iš tikro reikėtų kreiptis pagalbos. Tačiau bijojau, nes jaučiau, kad jei po patikrinimo vaikui bus užlipdyta etiketė, aš pasiduosiu ir nieko nebesistengsiu pakeisti.

Žinoma, kiekvienas atvejis yra unikalus, ir kartais pagalba yra būtina. Mūsų atveju, aš žinojau, kad negali būti nieko rimto. Kai Luna buvo antroje klasėje, mokyklos logopedė siuntė į Švietimo pagalbos tarnybą, įprastam (kaip grįžusiems iš užsienio vaikams) patikrinimui. Nustatė vidutinį kalbos neišsivystymą ir vidutinius specialiuosius ugdymosi poreikius (dėl kalbos išraiškos sutrikimo). Man buvo svarbiausia išvada – ugdyti pagal Bendrąją Ugdymo Programą.

Jaučiau, jeigu logopedai tikrindami tada nieko rimto nepastebėjo, vadinasi nereikia ieškoti ligų, ten kur jų nėra.

Kai prašydavau Lunos dirbti šalia manęs, gali būti, kad mergaitė jausdavo mano nepasitikėjimą jos gebėjimais. Kogero vaikas norėjo daugiau savarankiškumo, tik aš bijojau paleisti. Baiminausi, kad laikas nenueitų perniek, nes darydama užduotis savarankiškai, ji pirmiausiai nesuprastų sąlygos, pridarytų gausybę klaidų, o tada reikėtų daryti viską iš naujo. Supratusi, kad nuo vaikystės patirta mano klaidų baimė gali įtakoti dukters elgesį, pradėjau galvoti kitaip.

Kurdama užduotėles, sukau galvą, kaip pagelbėti mergaitei, kad ji galėtų dirbti savarankiškai. Norėjau padėti vaikui. kad nebegalvotų apie daromas klaidas ir atrastų mokymosi džiaugsmą. Taip atsirado lapelių klijavimo principas (plačiau apie lapelių veikimo principą galima rasti čia). Šis principas padėjo mergaitei atsipalaiduoti ne tik emociškai, bet ir fiziškai. Norėjau, kad dukra, atlikdama užduotėles, jaustų, kad gali būti vaiku ir toliau augtų savu tempu.

Nesu pedagogė, tad pažiūrėjau į problemą iš profesinės, vizualinio dizaino pusės. Užduotėlių kūrimui panaudojau per gyvenimą sukauptą emocinę bei psichologinę patirtį, o su vaikais tikrinau, kurie principai veikia, o kurie – ne.

Pažiūrėjus atgal suprantu: jeigu nebūčiau paklausiusi savo nuojautos, kad reikia kurti Šypsenėlės užduotėles, o būčiau ieškojusi specialiosios pagalbos, kažin ar Luna būtų dabar, kokia yra šiandien.