Patirtis visam gyvenimui

Dar po šiai dienai prisimenu vieną iš savo vaikystės norų – norą kurti pasakas. Kartą paėmiau, surašiau sukurtą istoriją į savo pačios suklijuotą knygutę, apipiešiau ir labai tuo didžiavausi. Parodžiau mamai. Ko gero mama nebuvo pernelyg sužavėta, nes prisiminimų apie tolimesnių pasakų kūrimą daugiau nėra… O gal pasakėlėms paprasčiausiai nebebuvo laiko, nes raštingumo mama mane mokė kitais būdais.

Mama, siekdama išmokyti mane atidumo, liepdavo perrašyti tekstą nuo knygos. Teko kasdieną mechaniškai, ilgai ir nuobodžiai nurašinėti tai, kas manęs net nedomino. Nesu tikra, ar mama pasiekė tai, ko norėjo. Pasakėlių kūrimas taip man ir liko vien tik nepasiekiama svajone.

Prisimenu dar vieną įvykį, kuris atsitiko jau vyresnėse klasėse. Atsimenu, dar tik pradėjau rašyti dienoraštį. Kai surašiau savo mintis, padėjau sąsiuvinį atgal į savo spintą. Po kelių dienų vėl išsitraukiau dienoraštį, kad galėčiau išlieti savo jausmus. Atsivertusi pirmą puslapį, nustėrau – visur švietė raudono tušinio žymės. Mano dienoraščio skaitytojas įsivaizdavo, kad dienoraščio rašymas turėtų man padėti mokytis lietuvių kalbos gramatikos.

Tyliai užvertusi dienoraštį, padėjau jį atgal į spintą. Ir daugiau jo nebeliečiau.

Jaučiu, kad vaikystėje patirti išgyvenimai turėjo įtakos mano sprendimams, kaip auklėti savo vaikus. Dabar žinau, kad mes kiekvienas mokome savo vaikus taip, kaip galime ir kaip sugebame. Vertinu savo mamos pastangas, nes tai padėjo man tapti tokia, kokia aš esu dabar, o vaikystės išgyvenimai padėjo nuspręsti, kokią patirtį noriu perduoti savo vaikams.

Lyg vakar prisimenu, kaip verkdama, po kivirčo su mama, prisiekiau sau, kad darysiu viską, kad mano vaikai nekentėtų taip, kaip aš kentėjau.

Šiandien, manau, ši priesaika yra mano gyvenimo kertinis akmuo, į kurį remiasi visi mano tikslai ir sprendimai. Vienas šių sprendimų ir lėmė Šypsenėlės atsiradimą.