Polėkis

Kartą miške augo ąžuoliukas. Medelis augdamas grožėjosi viskuo, kas jį supo. Labiausiai žavėdavosi paukščiais. Stebėdavosi, kaip tokie maži sparniukai gali pakelti paukščio kūną ir kiek nedaug tereikėdavo pastangų, kad laikytųsi ore. Grožėdavosi skrajūnų skirtingais raštais ir mėgaudavosi skirtingom jų skleidžiamom melodijom. Geriausiai ąžuoliukas galėdavo stebėti paukščius, kai atsitūpdavo jam ant šakų. Tai pasitaikydavo retai, nes medis gyveno didžiuliame miške, kur visi kiti medžiai siekė dangų, o jis vis dar buvo jaunas, tad niekas per daug į jį nekreipė į jį dėmesio. Teko ąžuoliukui stebėti paukščius tik iš tolo, kai šie atsitūpdavo ant kitų medžių.

Kartą vargšas medis grožėjosi paukščiu, kuris čiulbėjo tupėdamas ant kito medžio šakos. Kaimynas pastebėjo ąžuolėlį ir išdidžiai papozavo praplėsdamas šakas, manydamas, kad į jį žiūri. Didžiulis medis manė, kad ąžuolas jam pavydėjo, nes norėjo tokių pat vešlių šakų.

Kiekvieną dieną ąžuolas svajojo patirti laisvę ir lengvumą, sklandyti danguje ir nebūti pririštas prie žemės. Įsivaizduodavo, kaip jo šakos tapdavo sparnais, kaip šiurkšti žievė virsdavo švelniomis, lengvomis plunksnomis.

Daug metų praėjo. Kaimynų nebeliko, o ąžuolas tapo dar aukštesnis nei anie išdidūs medžiai. Tačiau medis nebuvo laimingas. Paukščius buvo jau senai matęs, nežinojo, kur jie visi buvo dingę.

Vieną dieną baisi audra užklupo ir pradėjo tempti ąžuolą į dangų. Medis baisiai norėjo, kad vėjas jį paimtų, bet šaknys laikė jį prikausčiusios prie žemės. Audra nepasidavė ir dar labiau draskė medį. Pradėjo lūžti šakos ir plyšti šaknys. Ąžuolui atrodė, kad mažiau skaudėtų, jeigu jis būtų buvęs nukirstas. Audra pagaliau išrovė jį iš žemės ir metė per visą dangų.

Ąžuolas mėgavosi kiekviena skrydžio akimirka, nors žinojo, kad tai nesitęs amžinai. Pagaliau jis galėjo pajausti tą pačią laisvę, kaip visi paukščiai.

Neužilgo medis užgriuvo ant kažkieno namo. Žmonės supyko ir sukapojo jį į malkas.

Visos pasakėlės