Pasirinkimas

Kartą buvo normalus, nuobodus, jaunas, liūdnas, keistas, amerikietiškas žmogus. Jo vardas buvo Bob. Jam gyvenimas atrodė beprasmiškas. Bobui nebuvo jokio skirtumo ar skaidrus dangus, ar lijo lietus, ar žaibavo, ar snigo – jis vistiek turėdavo eiti kiekvieną dieną į savo nuobodų darbą ofise.

Kas rytą būdavo vis tas pats: atsikeldavo iš lovos, atsigerdavo kavos, užsirišdavo tą patį kaklaraištį, užsivilkdavo savo seną, sudėvėtą kostiumą ir eidavo į darbą pėsčiomis. Nuėjęs į darbą su visais pasisveikindavo ir pradėdavo eilinę savo darbo dieną. Po to grįždavo namo miegoti. Ir kitą dieną vėl tas pats...

Vieną dieną Bob ėjo šaligatviu, kai staiga kažkas jį nusitempė prie šiukšlinių. Bob išsigando, galvojo, kad jau mirs. Tačiau nepažįstamasis išsitraukė kažkokią keistą lentelę. Ten buvo surašytos visos galios, kurias tik įmanoma sugalvoti.

“Na, kurios nori?”- grubiai paklausė šiukšlininkas.

“Ką?”- paklausė Bob, sumišęs ir išsigandęs.

“Kokią galią norėtum turėti?”- pakartojo keistuolis.

Bob drebančiu pirštu parodė į vieną.

“Skraidyti? Tada turėsi šitą gyvą paukštį suryti. Tau poto skausmingai išdygs sparnai ir snapas. Turėsi dėti didelius kiaušinius kiekvieną dieną.”

Išsigando Bob ir parodė kitą galią – laipioti ant sienų.

“Turėsi leisti šitam nuodingam vorui tau įkąsti. Gali būti, kad mirsi. Jeigu ne – spygliukai išaugs ant viso kūno. Labai niežės, bet galėsi laipioti sienomis – tik nuogas. ”

Kai Bob vis pasakydavo kurios galios norėtų, nepažįstamas vis sugadindavo norą. Pagaliau, po kiek laiko, Bob surado normalią galią, kurią galėjo lengvai gauti.

“Sustabdyti laiką,”- pasakė Bob.

“Štai laikrodukas. Turėsi nešiotis visur su savim. Sustabdyk, kai norėsi, kad šis pasaulis sustingtų. Tačiau tai, kas neliečia žemės - nesustos.”

Bob sutiko – pagaliau nebuvo baisių sąlygų. Paėmė savo laikrodį ir buvo paleistas.

Kiekvieną kartą kada paspausdavo laikroduką, Bob galėjo girdėti, kaip po kelių sekundžių viskas sustodavo ir nutildavo. Pagaliau galėdavo girdėti, kaip paukščiai danguje čiulba, kaip vėjas pučia, bet kai kažką paliesdavo, tai atrodė netikra. Medžiai plastikiniai, žolė kaip adatos, vanduo tarsi stiklas, o ledas - kaip akmuo.

Bob galėjo daryti beveik viską ką norėjo, tačiau jautėsi vienišas. Jis niekam negalėjo pasipasakoti. Galiausiai, po kurio laiko, viskas pradėjo atsibosti. Gyvenimas buvo per lengvas.

Vieną dieną nusprendė, kad nušoks nuo tilto.

Krisdamas paskutinį kartą sustabdė laiką. Apsižvalgė ir jau buvo pasiruošęs palikti šį pasaulį.

Paspaudė laikroduką ir jo nebeliko.

Visos pasakėlės