Nauda

Kartą buvo kėdė. Ji buvo visa medinė. Gyveno lauke prie šiukšlių. Visą dieną sėdėjo ir nieko neveikė. Neturėjo akių, tad negalėjo stebėti aplinkos ir neturėjo nosies, su kuria būtų galėjusi uostyti gėles.

Didžiausia kėdės svajonė buvo, kad žmogus ant jos atsisėstų. Kiekvieną dieną verkė, kol saulės spinduliai ją glostė ir šluostė ašaras. Kėdė pasipasakodavo saulei, o ji ramiai klausydavosi. Pavargusios bitės pritūpdavo ant kėdės pailsėti. Kiekvieną dieną medinukė darėsi vis drėgnesnė, kol galiausiai pradėjo pūti. Kėdutė baisiai susirgo. Saulė bandė šviesti kiek galėjo ir išdžiovinti kėdę, kad ši gyventų nors truputį ilgiau.

Vieną saulėtą dieną žmogus, po ilgos kelionės, atsisėdo ant kėdės, o baldas ėmė ir sutrupėjo. Supykęs žmogus nuspyrė liekanas ir nuėjo toliau.

Visos pasakėlės