Kai svajonės išsipildo

Kartą buvo medūza. Buvo ji mažytė kaip pupytė. Visą dieną praleisdavo jūros paviršiuje ir žiūrėdavo į debesis, svajodama, kad kažkada kartu su jais galėtų plaukioti ramiai danguje, be jokių pavojų, problemų ar baimių. Medūza jautė debesims didelį pavydą.

Vieną dieną kai medūza laimingai plaukiojo prie vandens paviršiaus, staiga pakilo į orą. Pati medūza nesuprato, kas čia darosi. Išsigando ir vos neapalpo. Po to atsargiai apsidairė ir pamatė visą pasaulį iš viršaus. Po truputį su debesimis plaukiojo danguje, taip, kaip visą gyvenimą svajojo. Medūza matė viską, ką kiti darė. Matė visų paslaptis. Kaip kažkoks žmogus užkasė kažkieno kūną, kaip šuo suėdė savo šeimininko maistą, kaip voverė pavogė visų paukščių paslėptas sėklas.

Medūza buvo truputį nusivylusi, nes visą gyvenimą įsivaizdavo paviršių spalvingesnį ir tikėjosi, kad visi gyvūnai sutaria vieni su kitais. Tikėjosi, kad bus ramiau nei vandenyje.

Pagaliau, po poros valandų, ji pradėjo leistis. Tikėjosi, kad nusileis atgal į jūrą, bet kai įsižiūrėjo, pamatė kad nusleis ne į vandenį, o ant didžiulio akmens. Išsigando, nes nežinojo, kaip bus toliau.

Nusileidusi ant akmens niekaip negalėjo apsidairyti, pasižiūrėti ar yra kažkokia bala šalia, kurioje galėtų saugiai laukti kada vėl pakils į orą. Bet nei trupučio negalėjo pajudėti, nors ir kaip stengėsi.

Pradėjo pilti lietus. Po kiek laiko nuplaukė debesys ir pasirodė skaisti saulė. Medūza pradėjo džiūti. Džiūdama negalėjo patikėti, kad pasaulis yra toks žiaurus. Ji tik džiaugėsi, kad jai nereikės gyventi tokiame pasaulyje ir po kelių minučių visiškai išdžiuvo.

Visos pasakėlės