Mokėjimas pralaimėti

Atsimenu, kai buvau maža, su kitais vaikais žaisdavome slėpynių ar gaudynių. Kaskart pralaimėjusi jausdavau gilų nusivylimą. Prisipažįstu – nemokėjau pralaimėti.

Kai gimė vaikai, tarsi iš naujo atradau savo vaikystę. Stebėjau, kaip jie tyrinėja pasaulį ir džiaugiausi vaikų atradimais, lyg jie būtų mano pačios. Laisvalaikį dažnai leisdavome visi kartu, tad įvedėme tradiciją kiekvieną savaitgalį žaisti stalo žaidimus.

Kol mažoji Luna dar net nevaikščiojo, norėdama paskatinti žaisti vyresniąją dukrą, leisdavau jai laimėti. Kai Tėja jau gerai suprato žaidimo taisykles ir mačiau, kad gali laimėti savarankiškai, nebepadėjau.

Jaunesniosios kiek kitokia patirtis. Augo su vyreniąja sese, tad kai žaisdavom kartu, ši Lunos nepasigailėdavo... Aš bandydavau sumažinti Lunos nusivylimą, stengdamasi surinkti kuo mažiau taškų, kad mergaitė nesijaustų pernelyg nuskriausta.

Kai tėtis žaisdavo kartu, buvo viskas kitaip. Jis niekieno negailėdavo, visada žaisdavo su visais, kaip su sau lygiais. Luna patirdavo pralaimėjimą labai asmeniškai, kaip aš vaikystėje – su ašaromis. Kartais jai tiek susikaupdavo emocijų, kad nebeišlaikydavo ir pabėgdavo iš kambario. Tuomet pasikviesdavau ją, ramindavau, rodydavau, kad ir aš mažai surinkau taškų. Jeigu kas kitas pralaimėdavome, rodėme Lunai, kaip reikia ramiai reaguoti į nesėkmę ir žaisti toliau.

Svarbiausias dalykas, ką vaikas turėjo išmokti žaidžiant – ne laimėti, o pralaimėti. Nes prieš laimint bus pralaimėta daug kartų. Kaip ir su klaidomis: prieš padarant kažką teisingai, pirmiausiai reikia susitaikyti, kad bus klaidų, ir bandyti dar kartą.

Visai neseniai, kai Luna pergyveno dėl to, kas nepavyko, papasakojau jai girdėtą pokalbį.

Tėvas, grįžęs iš darbo, klausia vaiko:

– Kaip tau šiandien sekėsi?

Vaikas atsako:

– Visai neišėjo tai, ką norėjau padaryti.

Tėtis šypsosi:

– Puiku. Vadinasi, buvo labai gera diena.

Vaikas nustemba:

– Kodėl?

Tėtis atsako:

– Jei tau kažkas nepavyko, vadinasi, bandei daryti kažką naujo.