Mano baimė suklysti

Atsimenu, kai įstojau į gimnazinę klasę, pasikeitė lietuvių kalbos mokytoja. Ji paprašė mus sukurti laisvo stiliaus aprašymą.

Nežinojau apie ką rašyti. Galvojau, kad reiktų pasakoti apie tai, kas man buvo artima. Pasirinkau aprašyti tą jausmą, kuris kyla žiūrint į vaivorykštės spalvomis besimainantį saulėlydžio dangų. Šį vaizdą matydavau kas vakarą pro savo miegamojo langą.

Mano nuostabai, mokytojai taip patiko mano aprašymas, kad perskaitė prieš visą klasę. Na, tai buvo pirmas ir paskutinis kartas.

Kitą dieną mokytoja surašė ant lentos linksniavimo, asmenavimo pavyzdžius. Griebėmės rimtai gramatikos. Kiekvieną pamoką atsirasdavo vis nauja gramatikos taisyklė. Dirbome sušilę… Vėliau perėjome prie temų nagrinėjimo. Vėl pabandžiau kurti ir tuomet savyje pajutau keistą jausmą – tarsi mano smegenys užrakino visas kūrybines mintis. Kai tik bandydavau rašyti, sukildavo baimė: ar teisingai pritaikiau taisyklę? Ar nepadariau kokių klaidų?

Kurį laiką prasikankinusi su šiuo jausmu, supratau, kad jis tapo mano dalimi. Turėjau mąstyti, kaip „išsivartyti“, kai mokytoja pateikdavo teksto analizės užduotis.

Dar po šiai dienai prisimenu, kaip „analizavau“ V.Žilinskaitės „Robotas ir peteliškė“. Pirmiausiai perskaičiau tekstą, tuomet daviau skaityti aštuoneriais metais jaunesnei pusseseseriai, savo mamai ir močiutei. Remdamasi tekstu sugalvojau klausimus, į kuriuos pirmiausiai atsakiau aš, o vėliau apklausiau ir kitas skaitytojas. Šia savo „analize“ norėjau atskleisti, kaip tą patį tekstą suvokia skirtingų kartų žmonės.

Kitas prisiminimas – tai metų tema paskutinėje gimnazijos klasėje. Reikėjo kažką sukurpti Irwin Welsh “Traukinių žymėjimas” knygos tema. Sugalvojau sudaryti anglicizmų žodyną. Kokį pajaučiau palengvėjimą, kai pagaliau užbaigiau šią savo „analizę“…

Pastebėjau, kad laikui bėgant mano baimė suklysti tik didėjo. Su siaubu laukiau, kada reikės laikyti lietuvių kalbos baigiamąjį egzaminą – rašyti temą. Bijojau, kad mano mintis neištiktų visiškas sąstingis.

Kaip man sekėsi išlaikyti šį egzaminą net nebeatsimenu – reiktų pasitikrinti brandos atestatą. Žinau tik viena – po šio egzamino norėjau visiškai išbraukti rašymą iš savo gyvenimo.

Daug metų praėjo. Savo vyresniajai dukrai papasakojau savo patirtį. Kai pradėjome ugdytis šeimoje, susitarėme, kad svarbiausias tikslas mokantis lietuvių kalbos – kūrybingumo lavinimas. Gramatines klaidas gali ištaisyti bet kas, tačiau sukurti kažką naujo jau reikia įgūdžių. Taip ir prasidėjo pasakėlių kūrimas.