Kalba – dalelė manęs

Kažkada, dar gyvenant Anglijoje, nuėjome su vaikais į žaidimo aikštelę. Dėmesį patraukė gausi, indų tautybės, šeima. Tėtis aktyviai žaidė su vaikais, kreipdamasis į juos laužyta anglų kalba, o vaikai jam atsakydavo švaria, taisyklinga anglų kalba.

Kai grįžome namo galvojau apie šią, Anglijoje gana įprastą situaciją. Susimąsčiau, ką tėtis paaukojo dėl savo vaikų gerovės.

Atsimenu, sapnavau sapną. Daug žmonių, prie suaugusiojo stovi vaikas. Netikėtai vaikas išnyksta, o tuomet – ir suaugęs. Vienas po kito nyko dideli ir maži žmonių siluetai... Atsibudau nuo savo nekontroliuojamo kūkčiojimo.

Buvau pradėjusi jausti, kaip iš mūsų šeimos pokalbių po truputį dingsta lietuvių kalba. Tai ypač paaštrėjo, kai vaikai pradėjo lankyti mokymosi įstaigas – vyresnioji į mokyklą, jausnesnioji į darželį. Būdavo, vaikas pasakoja dienos įvykius ir įterpia angliškų žodžių, nes nežino, kaip pasakyti lietuviškai. Arba aš aiškinu lietuviškai, vaikas kažko nesupranta – tuomet turiu versti į anglų kalbą. Kartais net pagaudavau save mąstančią angliškai.

Jaučiau, kad anksčiau ar vėliau, vardan vaikų gėrovės, reikės pasirinkti vieną kalbą. Tačiau kol gyvename Anglijoje, lietuvių kalba nebūtų pirmoji.

Kol neišvažiavau į užsienį, lietuvių kalbą priėmiau kaip savaime suprantamą dalyką. Tačiau vėliau pajutau, kad praradusi gimtąją kalbą, prarasčiau dalelę savęs. Tad kai Anglijos valdžia priėmė „Brexit“ sprendimą, tai mums padėjo apsispręsti – nutarėme grįžti į Lietuvą, kad mūsų vaikai kalbėtų mūsų gimtąja kalba.