Kada klaidų baimė yra jau per didelė

Prieš keletą dienų Luna (12m.) man atsiskleidė. Pirmiausia liepė, kad niekam nesakyčiau. Tačiau tai, ką dukra man pasipasakojo, slegia ne vieną vaiką, todėl nusprendžiau būtinai tuo pasidalinti (žinoma, prieš tai paprašiusi Lunos leidimo).

Luna pradėjo taip:

– Ar žinai, mama, kad kai man buvo kažkur aštuoni ar devyni metai, aš nebenorėjau gyventi?

– Kiek laiko tu taip jauteisi? – susirūpinusi paklausiau jos.

– Apie metus, - atsakė ji, ir toliau tęsė. – Niekas manęs nebedžiugino, viskas buvo blogai, maniau, kad aš nesu pakankamai (angl. I‘m not enough). Tau nenorėjau nieko pasakoti, nes nenorėjau, kad tu jaudintumeis. Kai darydavau lietuvių, matydavau, kiek daug padarau klaidų ir maniau, kad aš nieko nesugebu...

– O tai buvo prieš, ar jau atsiradus Šypsenėlei? – paklausiau.

– Prieš, – atsakė ji. – Tavo užduotys man padėjo pamiršti, kad aš nieko nemoku...

Ir tuomet prisiminiau tą pirmą kartą, kai pajaučiau vidinį stimulą, kad reikia kurti savo užduotėles. Mąsčiau, kaip geriau pristatyti žodžio dalių temą, kad neišgąsdinčiau vaiko. Atsimenu, iškirpau traukinuko formą, vagonėlius ir stebėjau, kaip mergaitė vis labiau atsipalaidavo žaisdama traukinio vagonėliais, sudarydama vis naujus žodžius.

Buvau pasiruošusi vėl grįžti prie pratybų, kai baigėme šią temą, tačiau knibždėjo mintis, kad toliau taip tęsti mokslų nebegalim. Dvejojau, nes pratybas buvau įsigijus visiems mokslo metams...

Po šio pokalbio su Luna pasijaučiau dėkinga, kad anksčiau įsiklausiau į savo vidinį balsą ir dariau tai, kas atrodė reikalingiausia mano dukrai.