Iš baimės rato į smalsumą

Prasidėjus trečiajai klasei, su Luna turėjom rimtai griebtis mokslų, o mano vyresnioji buvo jau šeštoje klasėje ir kūrė pasakėles. Jaunėlė irgi prašė, kad leisčiau kurti.

Leidau. Už pusvalandžio vaikas atnešė sąsiuvinį. Atsiverčiau – pasakėlės parašyta mažiau nei puslapis. „Parašyk dar, nes kitaip vis tiek turėsim daryti pratybas“.

Praėjo dar šiek tiek laiko, kol Luna vėl atnešė savo pasakėlę. Kai įėjo į kambarį, pirmiausiai pastebėjau, kad veidukas buvo išmuštas dėmėmis. Tai buvo požymis, kad jai skauda galvą... Supratau, kad vaikas bet kokia kaina stengėsi toliau kažką parašyti, kad tik nereikėtų daryti pratybų...

Deja, daugiau laiko pasakėlėms nebebuvo, nes turėjome skubėti ruoštis I-ojo pusmečio atsiskaitymams. Dirbome toliau: mokėmės iš pratybų, rašėme diktantus. Tačiau pastebėdavau, kad padarius 10 minučių pertraukėlę, vaikas jau viską užmiršdavo. Dar didesnis siaubas buvo tada, kai per I pusmečio atsiskaitymą mokytoja pasikvietė mane, ir pasakė, kad vaikas nieko nemoka... Susigriebiau už galvos – kaip galėjo tiek daug mūsų darbo nueiti perniek?..

Kol ruošėmės atsiskaitymams, nemaniau, kad mūsų pastangos nueis veltui. Nėriausi iš kailio, kad išaiškinčiau vaikui naują temą. Bet kai tik pradėdavau minėti naujus gramatikos terminus, pastebėdavau, kaip vaikas pradeda nerimti kėdėje. Trina rankas į kelius, linguoja pirmyn ir atgal. Mačiau, kad ji negali galvoti apie mokslus, nes tuo metu vyko vidinė kova. (Tikslesnę informaciją apie baimės ir mokymosi santykį galima rasti čia.)

Kai duodavau atlikti užduotis, pasidarydavo dar blogiau. Mergaitė kartais nebeištverdavo ir pabėgdavo į kitą kambarį. Pasikviesdavau atgal ir vėl bandydavau aiškinti, toliau ją stebėdama. Dukra užgniauždavo kvapą ir nenustygdavo kėdėje. Po kurio laiko prasidėdavo galvos skausmai, kurie vėliau pereidavo į pilvo zoną.

Bandydavau mergaitę visaip raminti, tačiau viskas buvo veltui. Prašydavau, kad kvėpuotų, tačiau ji tik paviršutiniškai kvėptelėdavo keletą kartų...

Vėliau paklausiau jos – „Ką jauti, kai užeina šis priepuolis?“

„Tuo metu pradeda galvoje cypti , o tas garsas vis labiau ir labiau didėja. Pasidaro taip baisu, kad atrodo, tuoj mirsiu,“ – atsakė ji.

„O kodėl tu taip pradedi jaustis?“ – toliau klausiau jos.

Mergaitė kiek patylėjo, tarsi galvodama, ar sakyti man, ar ne. „Nes maniau, kad jeigu matysi, kad aš nieko nemoku, tu manęs nemylėsi.“ – tyliai atsakė ji.

Ieškojau būdų, kaip vaikui padėti, ir džiaugiausi vieną radusi. Žinojau, kad tai nėra problemos sprendimas, tik pasekmių šalinimas, bet nors kažkiek pasidarė geriau. Atkapsčiau internete nusiraminimo būdą, ištikus panikos priepuoliui. Kai jau pastebėdavau, kad Luna vėl nebekvėpuoja, laikydavau savo delną su išskėstais pirštais. Mergaitė turėdavo pūsti orą, kad užpūstų „žvakutę“ – mano pirštą. Paskutinę „žvakutę“ pučiant, vaikas net pralinksmėdavo.

Po pirmojo pusmečio atsiskaitymų supratau, kad turiu keisti taktiką, nes matėsi, kad mergaitei tokia mokymosi forma nepriimtina. Suvokiau, kad pratybos sudarytos suaugusių, puikiai teoriją išmanančių žmonių, kurie šneka rimta kalba. Vaikas nepriima naujos informacijos, nes ji yra visiškai nauja ir svetima.

Turėjau pažiūrėti į viską vaiko akimis. Kai paruošdavau užduotėles, sakydavau dukrai: „Metas pažaisti!“ Ir mergaitė su džiaugsmu nusinešdavo lapukus į savo kambarį. Po kurio laiko dukra pati mane pasikviesdavo, jei iškildavo neaiškumų. Tuomet pastebėjau, kad Luna gali ramiai klausytis mano aiškinimų, nes ji pati to norėjo.

Vaikas noriai atlikdavo užduotėles, nes manydavo, kad čia pirmiausia žaidimas, o ne darbas. Baimės priepuoliai išnyko, nes vaikui pasidarė įdomu mokytis.