Emocinis augimas – mano kelias į vidinę laisvę

Nuo vaikystės esu labai jautri. Negalėjau paaiškinti kodėl ir ką jaučiu – atrodė, kad visas kūnas – tarsi apnuoginta antena, gaudanti visų aplinkinių nuotaikų vibracijas... Ypač mamos. Ji dažnai grįždavo po darbo pavargusi – nešnekėdavo. Stengiausi iš veido nuspėti, ką ji galvoja ir jaučia. Stengiausi pajausti, kas yra blogai...

Todėl nuo mažens stengiausi suprasti kitų žmonių kūno kalbą, skaityti emocijas iš veido ar balso tono. Paauglystėje, jei pavartodavau netinkamus žodžius ar netinkamą intonaciją susilaukdavau pykčio lavinos... Tad rinkausi verčiau tylą, o kalba man tapo antrinis dalykas.

Viskas pradėjo keistis, kai sukūriau savo šeimą. Nebegalėjau būti užsidariusi. Norėjau, kad vaikai kalbėtųsi su manimi. Supratau, kad turiu iš vaikystės atsineštų bendravimo sunkumų. Norėdama juos pašalinti, pradėjau gilintis į tai, kaip veikia smegenys, kaip smegenų veikla ir minčių formavimas reguliuoja mūsų poelgius – pradėjau domėtis neuropsichologija. Lankiau seminarus Anglijoje įvairiomis temomis, o dabar toliau domiuosi mokslinėmis išvadomis. Tai dariau, kad tobulinčiau save, nes jaučiau, jeigu nieko nedarysiu, mano vaikų likimas bus toks pat kaip mano vaikystėje...