Drąsa prasideda nuo minties „AŠ GALIU“

Prieš keletą metų, gimtadienio proga, nuvažiavome į laipiojimų parką. Taupymo sumetimais nupirkome bilietus tik vaikams. Aš stebėjau, kaip sekasi Lunai, o vyras nusekė paskui vyresniąją.

Nuo pat pradžių Luna neslėpė, kad bijo aukščio. Drąsinau ją, kad eitų į priekį. Kuo tolyn, tuo trasa kilo vis aukštyn ir Luna tolo nuo manęs, nes aš stovėjau ant žemės. Nors ir ėmėme vaikiškas trasas, tačiau didžiausias aukštis galėjo siekti daugiau nei 3 metrus. Kai Lunai pritrūkdavo drąsos, ji sustodavo pailsėti, tačiau negalėjo būti per ilgai, nes trukdė kitiems, iš paskos einantiems vaikams. Luna nebevaldė savo emocijų – ir pyko, ir rėkė, ir verkė – buvo visko. Aš buvau visą laiką čia pat, apačioje, drąsindama ją kaip begalėdama. Po truputį Luna priartėjo prie pabaigos. Kai Luna džiaugsmingai užbaigė trasą, apkabinusi ją tariau: „Tu dabar nugalėjai aukščio baimę. Vadinasi, gali įveikti ir baimę suklysti“.

Dabar Luna lanko laipiojimo burelį. Laipiodama nuolat jaučia baimę, tačiau mergaitė jai nepasiduoda ir eina toliau į priekį. Šeštadienį buvo asmeninės varžybos ir ji laimėjo antrą vietą.

Tada, pirmą kartą lipant, aš stengiausi padrąsinti mergaitę, kad ji labiau pasitikėtų savimi. Iš tikrųjų daug svarbesnis buvo Lunos pokalbis su savimi, nes mergaitės veiksmai priklausė nuo to, ką ji mąsto, o ne ką aiškina kiti.

Baimės suvaldymas nėra kaip šuolis. Tai daugiau kaip ėjimas mažais žingsneliais į priekį, žinant, kad gali pasitaikyti klaidų, bet tik reikia galvoti, kad viskas bus gerai...