Noras

Kartą buvo Mėnulis. Jis labai mylėjo Saulę. Jam patiko viskas, ką tik ji padarydavo. Kaip sugebėdavo visą laiką taip ryškiai šviesti. Kaip su ta šviesa augindavo augalus Žemėje. Jis matė, kaip žmonės negalėjo gyventi be Saulės šviesos. Tik Mėnesiui buvo galia, kad retai Saulutę matydavo.

Mėnulis gyveno apsuptas tamsos ir liūdesio. Visi miegodavo, niekas nesidžiaugdavo jo skleidžiama šviesa. Mėnuo visuomet nuobodžiaudavo. Jis nematė nakties grožio.

Tačiau Saulė norėjo būti ten, kur ramu ir tamsu. Ji norėjo apsikeisti su Mėnuliu vietomis. Saulelė grožėjosi tamsa, kurią matė tik iš tolo. Jai atrodė labai gražu, kaip mažos saulytės švietė, kaip švelnus vėjelis pūtė. Tamsa jai atrodė jauki.

Mėnuliui kartais pavykdavo pamatyti dieną iš arčiau. Mėnulis visada stengėsi slinkti į šviesą, o Saulė judėjo tamsai iš paskos. Taip ir sukosi jie ratu visą savo amžiną gyvenimą aplink Žemę, niekad nesidžiaugdami tuo, ką turėjo.

Visos pasakėlės