Grožis

Kartą buvo drugelis. Jis turėjo didžiulius sparnus, didesnius už jį patį. Sparnai buvo tvarkingai apdėlioti mažytėmis spalvotomis plunksnelėmis. Drugys išdidžiai skraidė ir rodė visiems savo grožį. Visi kiti drugeliai jam pavydėjo, ypač kai šis kaip karalius pasižiūrėdavo į kitus vabzdžius, ir jie iškarto pasitraukdavo. Gražuolis labai mėgdavo pamakaluoti savo antenas žiūrėdamas į merginas, o šios išraudusios nusisukdavo.

Drugiui labiausiai patikdavo praleisti visą dieną žiūrint į savo atspindį vandenyje. Tada joks paukštis nedrįsdavo prisiartinti prie jo.

Vieną dieną kažkokia musė pradėjo skraidyti ratais virš drugelio, o jam tas nepatiko. Gražuoliui nepatiko rėkti. Pyktis jį vargino, tai tik nuskrido kitur. Surado gražią gėlytę. Tokią pat įspūdingą, kaip jis pats. Kol drugelis gėrė nektarą, ta pati musė atsitūpė šalia drugelio ir pradėjo praustis. Drugelis nustojo maitintis ir pagalvojo: “Kokia prasmė švarintis, jeigu niekada nebūsi toks gražus kaip aš.” Žiūrėjo toliau į musę ir pradėjo matyti viską, kas padaro šį vabzdį negražų. Musė buvo apaugusi trumpais šeriais, kurie dengė jos subinę. Turėjo kažkokį keistą straublį, mažus permatomus sparnus ir visą dieną skraidė virš puvėsių. Kartais jų net užkąsdavo.

Vieną dieną drugelis skraidė, žiūrėdamas į musę, ir net nepastebėjo, kad įskrido tiesiai į varlės burną.

Visos pasakėlės